:Nežinia, kuri žudo.

Grįžau. Ir vėl :D Labai atsiprašau, kad jums tenka laukt tų mano įrašų, tiesiog vasara, mažėja laiko rašyt. Labai labai labai labai atsiprašau ir įkeliu jums naują įrašą. Patikėkit, pasijaučiau kaip vėl ką tik pradėjus rašyt istoriją. :D Ačiū, kad skaitot! Myliu. :**

***

- Tai nuo šiol ji taps daiktu, nes ji mano. - rėkė vyras.

Daugiau nebesiorientavau. Jaučiau kaip buvau vėl suimama stipriai už rankos ir prispaudžiama, o sau prie gerklės jutau aštrų metalą. Keista, bet nejaučiu nieko, nei baimės, nei panikos. Už tai ją jautė Mantas ir iš palatos išbėgęs Aleksandras.

- Paleisk mano seserį! - užrėkė jis.

- Tylėk, ligoninėj esi. - paliepė mamos vyras.

- Nerėkiantis atsidaro. - išlemenau.

- Užsikišk. Kur Karina?

- Nesakysim. - atkirtau už visus.

Pažiūrėjau visiems į akis. Tėvas pažiūrėjo ir mane kreivu ir persigandusiu žvilgsniu. Mantas beveik nežinojo, kur jis randasi, o Aleksandras įsiutęs stebėjo tą diedą ir mane.

- Dar kartą klausiu, kur Karina? - jau tvirčiau suspausdamas tą daiktą man prie gerklės paklausė.

- Ji čia. - atsakė Elena. - Kas tu?

- Elena, čia jos vyras. - atsakė tėvas.

Teta lyg nutirpo. Bet ji nepasimetė. Grįžo atgal į mamos palatą. Po poros minučių grįžo su mamos pistoletu rankose.

- Paleidi ją, arba ištaškysiu tau smegenis. - pagrasino Elena.

- Kažin, ar šitas malonumas labiau neteks Dinai. - vaipydamasis atsakė.

Kelias akimirkas visi taip ir stovėjom, kol jau nebejaučiau to daikto prie savo gerklės. Mamos vyras paleido mane ir pastūmęs mane į Aleksandrą pabėgo. Mantas su tėvu pradėjo jį vytis, o brolis laikė mane suėmęs už pečių. Elena nuleido ginklą ir priėjo prie manęs.

- Jis visiškai nesveikas. - pasakiau.

- Gerai jautiesi? - paklausė brolis.

- Ne. - atsakiau. - Nuvežk mane namo.

Man pradėjo suktis galva ir kaip Elena perspėjo - visa perbalau. Man jau nuo visko darosi bloga. Ir aš žinau, kad tai mažų mažiausiai vidurys. Dar laukia su juo kova, su Leila ir Gitana, galbūt net Neilu ar Domu..

Po pusvalandžio jau gulėjau savo lovoj. Miego nenorėjau, negalėčiau dabar užmigt, nors 2h nakties. Jaučiausi emociškai pavargus. Tada skambutis į telefoną. Mantas.

- Klausau. - atsiliepiau.

- Tu jau namie? - paklausė jis.

- Aha. Sugavot jį?

- Ne. Pabėgo. - atsakė nusivylusiu balsu.

- Žaidimas jau įpusėjo. Gal. - pasakiau.

- Nereikia..

- Ne, viskas nebus gerai. - nutraukiau jį. - Nekartok man daugiau to, nes vis su šiais žodžiais kas nors atsitinka siaubingo.

- Gerai.. Netrukdysiu, pailsėk. Myliu tave.

- Aš tave irgi. Susitiksim ryt mokykloj.

- Iki. - pasakė ir padėjo ragelį.

Ar sakiau, kad Manto balsas kartais sugeba nuramint? Bet.. Jeigu ir sugeba - tai tik mane nebent. Per savo amžinas problemas nustoju galvot apie jį. O taip aš jį myliu. Ir nesuprantu, ką jis manyje rado, kad mane pamilo ir dar sugeba su manim viską ištvert. Dabar pagalvojau, ir drąsiai galiu sakyt - jis man viskas. Tikslas gyvent, galbūt ir tikslas mirt, jis padarė tai, ko nei vienas nesugebėjo taip padaryt - mylėjo mane visa širdim ir leido jį mylėt kaip tik moku. Niekam tokios stiprios meilės dar per gyvenimą nesu jautus. Dabar, kai mano veidą puošia šypsena, jau nebepajėgiu atsispirt tam. Paėmiau telefoną ir surinkau deinis jau iškaltus skaičius. Po kiek laiko jis atsiliepė.

- Kažkas nutiko? - vos pakėlęs paklausė.

- Aha. - atsakiau.

- Ei, kas tau? - dar labiau sunerimęs paklausė.

- Per visas savo bėdas buvau kai ką pamiršus. Ateik pas mane. Skubu.

Nelaukus atsakymo padėjau ragelį. Žinau, kad jis ateis. Nuėjau į pirmą aukštą ir į stiklinę įsipyliau vandens. Atsirėmiau į stalą ir su šypsena vis gėriau tą vandenį. Kaip ir žinojau, po 20 minučių jis jau buvo čia. Aš išgirdau žingsnius į antrą aukštą ir kaip atsidaro mano kambario durys. Pro jas įžengė mano gyvenimo meilė ir aš pašokus nuo lovos pribėgau prie jo ir stipriai apkabinau. Jis mane suspaudė stipriau ir pradėjo linguot.

- Tai ką gi pamiršai, mieloji? - paklausė.

- Pasakyt, kaip nesveikai aš tave myliu ir kad negalėčiau gyvent be tavęs. - pareiškiau.

Jis atsitraukė ir pažiūrėjęs kokią minutę man į akis pabučiavo. Kas vyko toliau, nepasakosiu, nes tai nenupasakojama. Mes ir vėl susijungėm į vieną objektą, kuris pulsavo meile ir norėjo, kad taip būtų visą amžinybę. To norėjo jis. To norėjau aš.

Rodyk draugams

14 Comments

Sukaupiau visas jėgas šiems žodžiams, nuo kurių dar labiau suskaudo širdį.

- Mano mamą nustūmė nuo laiptų. Bet ne prie namų.

Mantas nieko nelaukęs apkabino mane. Dim kažkur nubėgo kartu su Povilu. Aš verkiau ir jau žinojau, kas blogiausia turėjo nutikt. Mama turbūt prarado kūdikį. O dabar galbūt ji ir pati mirs.. Po kelių akimirkų grįžo apsirengę Povilas ir Dim. Padavė Mantui jo striukę, o man - manąją.

- Jau ir taip daug sykių tave palikau, kai tau manęs reikėjo labiausiai. Dabar aš tavęs nepaliksiu. - tvirtai pareiškė Dim ir išvijo visus mus iš savo namų. Į ligoninę keliavom pėsti, bet jaučiu, kad vienintelė taip ten skubėjau. Ant galo, su ašarom kurios plovė mano veidą pasileidau bėgt link ligoninės. Likę mane šaukė, bet nesustojau. O Dieve.. Ir vėl ašaros, ir vėl tos nesąmonės.. Pavargau! Sustojau tik įbėgus į ligoninę. Pradėjau ieškot Aleksandro ar Elenos ar tėvo.. Galiausiai radau Aleksandrą. Pribėgau prie jo ir apsikabinau. Jis stipriai mane suspaudė.

- Kas taip padarė?.. - kūkčiodama paklausiau.

- Nežinau.. Buvom pas Eleną darbe, laukiau mamos mašinoj ir kažkas pribėgęs nustūmė ją.. Elenai dar nieko nesakiau.. - murmėjo brolis.

- Kaip ji? - paklausiau.

- Lūžo koja ir nieko lyg ir nebūtų, bet kažkokios pilve problemos. Nežinau. - atsakė sumišęs.

Pagalvojau. Vertėtų jam pasakyt, kokios tos problemos.. Net jei mama man neleido, jis irgi turi teisę žinot.

- Žinau, kokios problemos su pilvu. - galiausiai pasakiau. - Manau, kad tau metas sužinot.

- Apie ką tu? - nustebęs, bet kartu ir pasimetęs paklausė brolis.

Man dar nieko nespėjus paaiškint, mus surado Mantas su Deimante bei Povilu.

- Pagaliau radom.. - lengviau atsikvėpė Dim. - Kaip Karina?

- Su lūžusia koja ir pažeistu pilvu. - atsakė Aleksandras.

- Nematei, kaip tas žmogus atrodė? - paklausė Mantas.

- Nelabai. Tamsu visgi, nors šviesos aplink dar degė. Berods vyras, su keistom pirštinėm. Lyg žaliom ar geltonom.. Nežinau, tiksliai nepamenu. - atsakė brolis.

Tada Dim prisėdo. Mes atsisukom į ją ir pradėjom klausinėt ar ji geriai jaučiasi, nes jos veidas tiesiog perbalo.

- Manau, turiu jums blogą ir labai blogą žinias. - pareiškė ji.

- Kokias? - paklausiau.

- Bloga yra ta, kad kažkas nori mus visus išžudyt. Gal. O dar blogesnė - mes nežinom kas.

- Kodėl taip sakai? - paklausė ją apkabindamas Povilas.

- Nes Aleksandras sakė, kad jo pirštinės buvo žalios. Mane užpuolė tas pats vyras. - be emocijų paaiškino ji.

Mane persmelkė baimė ir siaubas. Kažkas eilinį kartą nori mums pakenkt. Kas gali be Leilos ir Gitanos norėt man, mano draugams ir mano šeimai blogo? Niekas? Būtent. Jos čia susiję. Mano mintis nutraukė Aleksandras.

- Viskas susitvarkys. Išsiaiškinsim, kas taip daro. - bandė nuramint.

- Arba tai tęsis iki tol, kol jis mus visus išžudys. - pareiškiau.

- Dina.. - numykė visi.

- Paskambinsiu Elenai, ji irgi turi žinot. Taip pat tėvas. - pasakiau ir nuėjau toliau.

Surinkau iš pradžių tetos numerį.

- Taip? - atsiliepė ji.

- Elena, kur tu? - paklausiau.

- Jau keliauju namo o ką?

- Keliauk į ligoninę. Mamą paguldė.

- Kas Karinai? - sunerimus paklausė.

- Nustūmė nuo laiptų prie tavo darbo. Važiuok ir paskambink tėvui, kad atvyktų.

Elena padėjo ragelį. Pagalvojau apie mamos vaiką ir vėl pravirkau. Po kelių minučių jaučiau mane apkabinančias rankas. Jo rankas. Manto. Apsikabinau jį kaip tik galėjau stipriai ir išsiverkiau. Gal kokį pusvalandį, iki kol teta su tėvu atvyko čia, Mantas mane ramino ir jam pavyko. Ašaros jau nustojo ridentis iš mano akių. Elena verkė, o tėvas tiesiog sėdėjo laukiamąjam.

Praėjo valanda. Iš mamos palatos išėjo daktaras, kuris ją apžiūrinėjo. Pati pirma pribėgau prie jo.

- Kaip ji? Ar ji sveika? Gyva? - klausinėjau.

- Ramiai. - paprašė daktaras.

Aplink jau buvo subėgę visi, kurie čia buvo.

- Tai kaip ji? - paklausė Elena.

- Būklė stabili. Ji jau atsibudo. Nori pamatyt Diną. - pasakė dalykišku balseliu.

Nubėgau į palatą. Mamos koja buvo gipse, o jos akyse sunkėsi ašaros. Priėjau prie jos. Apsiverkiau pati.

- Jis mirė.. - glostydama savo pilvą pasakė mama.

- Taip ir galvojau.. - sumykiau paimdama mamą už rankos.

Jai buvo labai skaudu, net jei vaikas ir nuo Tomo. Tai buvo JOS vaikas. Dabar nebėra ir jo. Nežinau, ką sakyt mamai. Nežinau, ar net noriu kažką jai sakyt.

- Galvojau pasakyt apie tavo vaiką Aleksandrui. - pareiškiau.

- Dabar jau gali sakyt kad ir visam pasauliui, jo nebėra…

- Mama.. - dar labiau pravirkau aš.

- Dabar tik tu ir Aleksandras man likot. Mano vieninteliai vaikai.. - ji nutilo ir kaip tik į palatą įėjo Elena su broliu. - Ir Elena. Likot mano vienintele šeima. Ir kiek kartų aš jus įskaudinau..

- Nereikia, mama.. - sukuždėjo Aleksandras.

- Reikia. Kai netekau jo, pradėjau vertint jus. Nors ir taip vertinau..

- Ko netekai? - paklausė pasimetus Elena.

- Elena.. - pradėjau. - Mama laukėsi.

Tiek Elenai, tiek Aleksandrui iš nuostabos atsivėrė burnos. Turbūt tikrai nesitikėjo tokios žinios.

- Nuo ko? - paklausė brolis.

- Tomo. - atsakė mama.

Po to palikau juos mamos palatoj. Už durų stovėjo Mantas ir vis dar toj pačioj vietoj sėdėjo tėvas. Dim ir Povilo nebebuvo.

- Kur Deimantė su Povilu? - paklausiau.

- Jie turėjo išeit. - atsakė Mantas.

Jis vėl mane apsikabino ir sūpavo į visus šonus. Tai šiek tiek pakėlė nuotaiką, nes jis privertė mane kelis kartus nusijuokt. Tada už mūsų nugarų pasigirdo keistas lietuviškas balsas su durnu akcentu. Bet ne tame esmė.

- Karina? - paklausė jis.

Atsisukau. Mane vėl pavadino mamos vardu. Kaip kartais nervina.. Atsisukus pamačiau gal kokių trisdešimt penkerių metų vyrą. Ir matėsi, jog jis ne lietuvis.

- Kas jūs? - paklausiau.

- Neapsimesk kvaile, aš tavo vyras. - pasakė ir aš nutirpau. Jis mamos vyras…

- Nemanau, kad septyniolikmetės turi sutuoktinius. Beje, aš Karinos dukra. - pareiškiau.

- Karina neturi vaikų.

- Turi. Jis mano tėvas. Karina turi du vaikus. Mane ir mano brolį. Dabar pasakykit, ko jūs čia atsibeldėt?

- Pasiimt tai, kas mano.

- O jums manau čia niekas nepriklauso. - nusišypsojus tariau.

Tada jis staigiai priėjo prie mūsų ir griebęs man už rankos timptelėjo link savęs ir jo akyse mačiau ryžtą. Man suskaudo ranką.

- Priklauso. Karina. - išrėžė jis.

Tada Mantas jį pastūmė ir mano ranka jau nebebuvo suspausta.

- Išmok su panelėm elgtis. - užrėkė jis.

- Išmok nesikišt į savo reikalus! - užstaugė mamos vyras.

- Tai jo reikalas! Viskas, kas susiję su manimi - susiję ir su juo! - užrėkiau. - Ir jums čia nepriklauso niekas. Mano mama ne daiktas, kad priklausytų kam nors!

Rodyk draugams

8 Comments

- Dina, jūs išsiskyrę! - pradėjo šaukt Domas.

- Nebe. - atkirtau ir žvilgtelėjau į už manęs stovintį Mantą.

Jis žiūrėjo nustebęs į mane. Tada žvilgtelėjau į Dominyką. Jis stovėjo nesupratęs.

- Ka.. Kada jūs spėjot..? - mikčiodamas paklausė jis.

- Nuo dabar, manau. - žiūrėdama į Mantą pasakiau.

Dominykas tik šaltai pažiūrėjo į mus abu ir nuėjo. Gal aš jį ir įskaudinau, bet jis neturi teisės prie manęs netgi liestis. Nors jis ir traukė kažkuo, nejaučiu jam to, ką jaučiu Mantui. Niekuomet nejausiu. Atsisukau į jį.

- Kodėl pasakei, kad mes jau nebeišsiskyrę? - paklausė jis.

- O nori būt išsiskyrusiais?

- Ne. - tvirtai atsakė.

- Tai užsikišk ir apkabink mane, po velnių. - paliepiau.

Ir jis mane apkabino. Taip stipriai, bet kartu ir švelniai. Tada skambutis. Mes susikibę rankom nuėjom prie klasės. Visi pradėjo klausinėt ar susitaikėm, kada spėjom ir panašiai. Vėl jaučiuosi šiek tiek patyrus laimę. Dabar kamuoja kiti nesklandumai - Domas, mamos nėštumas ir visa kita.

Diena mokykloje buvo gera. Praėjo greitai ir romantiškai. Pilve žaidė drugeliai, o Mantas per pertraukas nepaleido manęs nė karto. Kelis kartus pro antrą aukštą praeidavo Neilas su draugais. Tame tarpe ir Domu. Visi atėjo pasisveikint, žinoma, išskyrus Dominyką. Jis tik žiūrėjo į mus apsikabinusius ir apsimetė, kad jam nerūpi. Nors iš tikro, man nedaeina, kaip galima vos ne pamilt žmogų per dvi dienas. Nieko, tuoj pasimirš jam. Po pamokų iš karto paskambinau Deimantei ir paklausiau ar ji jau išleista.

- Aha, aš jau namie. Užeik vėliau pas mane. - pasakė ji.

- Būtinai.

Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Ėjau viena, nes Mantas išėjo kažkur su Aleksandru. Tolumoje mačiau Domą su Neilu bei Gitana ir kai Domas mane pastebėjo, kažką pasakė kitiems dviems ir pribėgo prie manęs.

- Dina. - pakvietė jis.

- Ko nori? - paklausiau.

- Atsiprašau, kad taip elgiausi pirmai. Nenoriu su tavimi pyktis. - gailiai pasakė jis.

Apsisukau ir pradėjau eit. Nieko nenoriu turėt bendro su juo, nelabai noriu, kad kažkas mudu sietų. Jis pribėgo ir sustojo prieš mane.

- Aš tikrai atsiprašau. - pakartojo.

- Nenoriu turėt su tavim nieko bendro. - pasakiau.

- Mus jau sieja praeitas vakaras.

- Tai buvo klaida. - piktai tariau.

- Tik tau. Dina, leisk man tave pažint. Prašau.

Nuleidau galvą. Nežinau, ką jam sakyt. Skaudint jo vėl nenoriu, tačiau bendraut su juo - taip pat. Bet.. Pasiaukosiu šį kartą, vien dėl tos keistos traukos.

- Gerai. - atsakiau. - O dabar aš einu namo.

Neklausiau, ką jis atsakė, man nerūpi. Ėjau namo galvodama tik apie vieną, patį mylimiausią. Mantą. Grįžusi, pasisveikinau jau antrą kartą su mama, su tėvu. Nubėgus į savo kambarį pasidėjau daiktus ir nusileidau apačion. Pavalgiau su visais buvusiais name ir pasakiau, jog išeinu pas Dim. Kai jau buvau nuėjus mažiau nei pusę kelio ji man paskambino.

- Klausau.

- Jau gal eini? - paklausė ji.

- Aha.

- Nenori kokio Manto pasikviest? - paklausė linksmai.

- Nežinau, o kas dar bus?

- Mes, Mantas tada, Povilas ir Domas. - atsakė.

- Jūs pažįstami su Domu? - nustebus paklausiau.

- Jis ir Povilas labai geri draugai, taigi..

- Gerai, tai paskambinsiu Mantui tada. - greit pasakiau ir padėjau ragelį.

Surinkau jau mintinai žinomą numerį ir laukiau, kol jis atsilieps. Po mažiau, nei penkių sekundžių jau girdėjau jo balsą.

- Klausau, brangioji. - švelniai pasakė.

- Ką veiki? - paklausiau.

- Nuobodžiauju o tu?

- Einu. Tai greit ruoškis, eisim pas Dim. - pasakiau.

- Gerai, tai tu nelauk manęs, eik pas ją, ateisiu po gero pusvalandžio. - pasakė.

Nieko neatsakiau ir padėjau ragelį. Po kokių penkių minučių buvau pas savo geriausią draugę. Mylavomės gal kokius dešimt minučių. Pas ją jau buvo Povilas su Domu. Dominykas mane rijo žvilgsniu ir tai šiek tiek glumino. Pasisveikinau su jais ir atsisėdau priešais, prie Dim. Ji padarė mums arbatos, kalbėjom apie ją ir sulaukėm Manto. Jis keistai pasižiūrėjo į Domą ir atsisėdęs prie manęs apsikabino. Kaip ir tą vakarą, kai buvau pas Neilą, Dominykas neatplėšė savo rudų ir liūdnų akių nuo manęs. Negalėjau į jį žiūrėt, nes jaučiausi tikrai iš dalies kalta. Nežinau kodėl. Kažkur iki dešimtos vakaro kalbėjom nesąmones. Mes turbūt su Mantu vieninteliai neklausėm ir nekalbėjom, nes buvom sutelkę visą dėmesį į vienas kitą. Ilgai pražiūrėję į vienas kito akis, pradėjom bučiuotis. Vieninteliai balsai, kurie supo mus aplinkui buvo Dim ir Povilo. Tada pasigirdo garsus durų trenksmas. Mes su Mantu atsitraukėm vienas nuo kito ir pažiūrėjom, kad Domo jau čia nebėra. Pasijaučiau sumautai. Mantas tik tvirčiau apglėbė mane ir aš vėl viską pamiršau.

Po kiek laiko, kai jau beveik ruošėmės išeit, man paskambino Aleksandras. Atmečiau. Skambino vėl. Vėl atmečiau. Tada jis man parašė žinutę: “Dina, bl*t atsiliepk!!” Tai šiek tiek mane išgąsdino. Kai jis skambino, po kiek laiko pakėliau.

- Kas tau darosi? - paklausiau.

- Gal gali bent kartą pakelt?! - užstaugė jis.

- Ko tu rėki ant manęs?! - tokiu pat tonu perklausiau. - Beje, aš pakėlus dabar, kolkas!

Kelias akimirkas jis tylėjo. Dim, Povilas ir Mantas žiūrėjo į mane klausiamais žvilgsniai. Tada man Aleksandras išrėkė kas nutiko, ir man padėjus ragelį nejučia pradėjo riedėt ašaros.

- Kaip diena, taip naujiena.. - tariau sau tyliai.

- Meile, kas tau? - paklausė Mantas susirūpinęs.

Dim su Povilu vis atkartojo klausimą, kurį uždavė Mantas, bet man gerklėje rodos kažkas užstrigo ir aš nieko neklausius ir nieko nelaukus nuskubėjau prie durų. Tačiau nebuvau taip greitai išleista, turėjau pasiaiškint. Mantas net nekėtino manęs tokios kur nors leist. Jis apsuko mane, kad matyčiau jo veidą.

- Paaiškink, ką tau pasakė Aleksandras? - rimtai paklausė jis.

Rodyk draugams

8 Comments

Prieš mane stovėjo Mantas. Jis laikė mane apsikabinęs ir žiūrėjo savo šlykščiai tobulom akim. Bandžiau išsilaisvint, bet nieko neišėjo. Jis tvirtai mane laikė.

- Verkei? - paklausė.

- Koks tavo reikalas. - atkirtau.

Tada už mūsų pasigirdo, kaip sustoja Aleksandras su Dominyku.

- Kur tu buvai, kvailute? - paklausė prie manęs ir Manto priėjęs brolis.

- Rūsyj. Nenoriu būt pamokose. Iš vis, nieko nenoriu. - pareiškiau. - O dabar jau gal teiksies paleist mane?

Tada Mantas atleido savo rankas ir aš jau norėjau toliau eit. Bet buvau sustabdyta Dominyko.

- Grįžk į pamokas. - paprašė.

- Ne.

- Dina… - numykė visi trys.

- Galit atsiknist? - paklausiau piktai.

- Eikit su Mantu į klasę. - griežtai paliepė brolis.

Nežinau kodėl, bet nesiginčinau. Neturėjau jėgų. Gal ir dėl to, kad galėčiau nors akimirką vėl pabūt su Mantu. Tačiau pradėjau eit pirma, nelaukiau jo. Po kiek laiko jis mane prisivijo.

- Palauk. - pašaukė jis.

- Neturiu ko.

Tada jis pribėgo ir paėmęs mane už rankos sustabdė. Atsisukau. Jis žiūrėjo į mane, lyg tą kartą, kai pirmą kartą mane pamatė.

- Kas po galais, tas Dominykas? - paklausė susinervinęs.

- Draugas. - atsakiau šaltai.

- Su kuriuo laižaisi?

- Na, kažkas patikėjo, kad ne tik laižausi, ar ne? - įpykus paklausiau.

- Nesvarbu. - sumurmėjo Mantas.

- Svarbu. Ir dar kaip svarbu. Tu žinojai, kad aš taip negalėčiau ir visvien patikėjai. Po paraliais, gi su tavim išsiskyriau prieš porą dienų. Ką, aš tau į kekšę panaši?

- Žinoma, kad ne! - garsiai pasakė.

- Neatrodo. - išlaisvinus ranką tariau.

Tada pradėjau eit lyg nieko ką tik nebūtų nutikę. Ir jis paklausė klausimo, nuo kurio perkreiptu žvilgsniu sustojau ir atsisukus pažvelgiau į jį.

- Tai su kuriuo geriau, su manim ar su tuo? - kandžiai paklausė.

- O tau, su manim ar su Leila? - tokiu pat balsu paklausiau.

Jis priėjo prie manęs ir prisitraukė mane arčiau savęs. Jaučiau jo kvėpavimą ir drebančias rankas.

- Jeigu būtų su Leila, nemanai, kad dabar manęs čia nebūtų? Nemanai, kad nestovėčiau taip arti tavęs ir nesakyčiau tau visko dabar? - paklausė jis švelniai.

- O tai kaip čia atsidūrei? Ir žinai, niekas neliepia čia stovėt. - atsakiau.

- Liepia. Širdis. Kaip atsidūriau? Tas Dominykas atėjo prie mūsų klasės ir paklausė, ar mes tavęs nematėm. Greta pasakė, kad ne, o kam tavęs reikia jam. Ir jis pasakė, kad tavęs ieškojo po visą mokyklą ir kad tu dingai. Išsigandau ir nuėjau pas Aleksandrą. Paklausiau ar tavęs nematė ir kad tu dingai kažkur. Jis visas persikreipė ir pasakė, kad bijo dėl tavęs, nes tu šįryt sakei jam, kad nebenori gyvent. Dina, kodėl? - paklausė susirūpinęs jis.

Nieko neatsakiau, tik nuleidau galvą. Jis ją pakėlė ir pritraukęs savo veidą dar arčiau jis sujungė mūsų lūpas. Ir aš atrodo nebejaučiau nieko, tik jį. Viskas išnyko, liko tik meilė jam. Visas kaltės jausmas dėl Tomo mirties, viskas dingo. Apsikabinau jį per kaklą ir bučiavau jau galima sakyt išsiilgtas lūpas. Tas beprotiškas jausmas varo mane iš proto. Jis šiek tiek atsitraukė.

- Tu gal nesupranti, kaip stipriai aš tave myliu ar ką? - paklausė jis.

- Turbūt, kad ne. - atsakiau ir prisitraukus jį dabar jau aš pabučiavau.

Skendau šitam jausme, skendau, nes prisiminiau visas akimirkas kartu. Tas dienas, šypsenas, apsikabinimus, tą naktį kai tapom lyg vienas, ašaras.. Pamenu viską.. Taip bėgo laikas, o mes vis dar buvom lyg susilipinę. Bet Dominyko balsas mus pertraukė.

- Jums nereikia į pamokas? - paklausė jis.

Atsisukau. Jo žvilgsnis buvo kažkoks keistas.. Bet man dabar buvo nesvarbu. Mantas pažiūrėjo į jį su neapykanta.

- Manau, kad tau labiau reikia į pamokas, nei mums. - atkirto Mantas.

Laikiausi, kad nepradėčiau juoktis, tačiau bakstelėjau Mantui, kad baigtų taip elgtis. Jis tik apsikabino mane ir mes apsisukę nuėjom. Kai jau Domas mūsų nematė, pradėjau juoktis.

- Kas? - paklausė Mantas.

- Negražu šitaip..

- Tai kas. - šyptelėjo jis. - Dina, prašau, būnam kartu. Aš neišgyvensiu be tavęs.

Aš ir be tavęs negaliu, tikrai.. Bet aš nežinau, ką dabar jam pasakyt.

- Man reikia pagalvot. Tikrai. - galiausiai atsakiau. - Šiek tiek skaudėjo, kai patikėjai, jog su Domu permiegojau ir panašiai.

Jis mane paleido. Staigiai pabučiavo, bet greitai atsitraukė.

- Atsiprašau. Bet tu irgi būtum patikėjus, jei būtum mano vietoj buvus, ar ne? - paklausė ir nuėjo klasės link.

Tada pasigirdo skambutis, ir minia paauglių grūdose koridoriuose ir ant laiptų. Bėgau prie klasės, norėjau su juo pasikalbėt, tačiau mane sustabdė Domo ranka. Jis mane nusitempė laukan.

- Kas yra? - paklausiau.

- Nieko, pasikalbėt, normaliai susipažint noriu. - nusišypsojo jis.

- Ai, gerai.

- Tai.. Kas tave sieja su tuo.. Mantu ar koks ten jis? - paklausė kandžiai.

O dabar jau nebežinau ką ir atsakyt.. Mes nei nedraugaujam nei draugaujam. Nesuprasi.

- Nežinau. Mes prieš porą dienų išsiskyrėm. - atsakiau. - O ką?

- Aš jau norėjau po truputį tave “kabint”. - nusijuokė jis.

- Nemanau, kad kas išeis. - juokdamasi pasakiau.

- Kodėl? - surimtėjo Domas.

- Nes aš myliu jį. Aš myliu Mantą.

Su šiais žodžiais pamačiau, kaip Domas nuliūsta ir nežinojau ką dabar daryt. Nejau aš jam sugebėjau pradėt patikt per.. Dvi dienas beveik? Ne, nelabai tikiu. Užsigalvojau. Po kelių akimirkų Dominykas jau buvo prisitraukęs mane arčiau savęs.

- Ką darai? - paklausiau sumišus.

- Norėtūs, kad tai pajaustum, o ne žinotum, kad tai padarei visiškai girta ir dar to neatsimeni. - artėdamas veidu jis tyliai šnabždėjo.

Nenoriu, kad jis mane bučiuotų. Ne ne ne. Pasukau veidą į šoną, bet vis vien atsuko jį į save. Jau kai buvo likęs gal centimetras nuo Domo lūpų iki mano, užsimerkiau. Tada jis buvo nuo manęs atitrauktas. Atsimerkiau. Dominykas gulėjo ant žemės. Jam trenkė tiesiai į veidą. Jis atsikėlė ir jau grėsmingai ėjo prie jo, kai atsistojau tarp jų.

- Pasitrauk, Dina. - piktai paliepė Domas.

- Tu jo neliesi, supratai? - taip pat piktai paklausiau. - Ir daugiau gyvenime nedrįsk lyst prie manęs, kalbėt su manim ir tuo labiau liest mane.

Rodyk draugams

10 Comments

Atsiprašau, kad nekėliau vakar ir gal dar užvakar įrašų. Tiesiog, man dabar šiokia tokia depresija. Jaučiuos šūdinai ir šiaip. Nelabai buvo minčių, tad skyrius tikrai prastas. Beje, lauksiu nuomonės. Temoje “JIE” įkėliau Dominyko nuotrauką. Ačiū, kad skaitot. Myliuksas.

***

Degtinė liejosi laisvai, visi buvo gerai apsinešę. Kaip ir aš. Visą dieną ir vakarą mes visi šokom, net su Gitana nesipykau. Dominykas vis žiūrėjo į mane, kaip ir aš į jį, nors dažnai dėmesį stengdavosi atkreipt Neilas. Karolina kažkur vemia, o mes visi šokam. Neilas karts nuo karto mane apsikabindavo ir bandydavo prisitraukt arčiau, kol aš jo nenustumdavau.

Dabar kažkur 22 valanda. Jeigu gerai mano akys pažiūrėjo, nes vaizdas liejosi belenkaip. Nuėjau išgert dar degtinės, ir jau po to mano atmintis išsijungė. Nebepamenu, kas vyko toliau.

Ryte mane pažadino brolis. Vienintelis dalykas, kurį jaučiau - dykuma burnoje. Žiauriai norėjau gert. Pasirangius lovoje, ant stalelio jau stovėjo vanduo. Paėmiau stiklinę.

- Aš tave myliu. - pasakiau broliui ir atsigėriau.

- Gal galima sužinot, ką tu vakar veikei pas tą Neilą namuose? - paklausė griežtai jis.

- Na.. - susimąsčiau. - Gėriau o ką?

- Man paskambino kažkur pirmą nakties Gitana ir rėkė, kad tave parsivežčiau, nes tau jau ne kas buvo. - garsiau tarė.

- Kalė. - sumurmėjau. - Bet paskutinis dalykas, kurį atsimenu, kad pažiūrėjus į laikrodį, kuris rodė 22 valandą, aš nuėjau ir pasiėmiau gert. Tada viskas.

- Matosi, nes kai atvažiavau, tu su kažkokiu asilu laižeisi. - susinervinęs tarė ir aš lyg apmiriau.

Laižiausi? Su kuo?.. Susiėmiau už galvos ir pradėjau verkt. Aš išdaviau jį. Nors.. Ne, neišdaviau - mes išsiskyrę.. Bet visvien man toks jausmas, lyg būčiau išdavus Mantą. Galbūt dėl to, nes jį myliu..

- Kaip jis atrodė? - paklausiau sumišus.

- Trumpų, juodų plau.. - pasakojo brolis ir aš jį nutraukiau.

- Dominykas. - atsidusau.

Tada išvijau Aleksandrą iš kambario ir atsikėliau. Greitai susidėjau knygas ir susiruošiau. Dabar aš jau jaučiu, kad pusė arba visa mokykla sužinos, ką aš pridirbau Neilo namuose. Gi nerealioji Gitana viską paskelbs. Bet dabar pagalvojau, kur buvo Leila? Tada pirma mintis - Mantas. Turbūt jie kartu. Nieko, Mantas bus laimingas su Leila, o aš.. nežinau. Nulipau apačion. Ten sėdėjo mama su puodeliu kavos.

- Labas rytas. - pasisveikino.

- Laba.

Tada išbėgau iš namų į brolio automobilį. Visą kelią jis tylėjo, o aš galvojau. Viskas vėl susikaupė - Mantas, Leila, Dominykas.. Tada apsiverkiau. Aleksandras tai pastebėjo ir iš karto sustabdė mašiną.

- Ei, kas tau? - paklausė.

- Nieko.

- Dėl vakar?

- Iš dalies. Supranti, aš tiesiog nežinau, kas man yra. Dar taip tikrai sunku man nebuvo.. Kartais pagalvoju, kad gyvent jau nebenoriu. - sumurmėjau.

- Daugiau nedrįsk taip sakyt! - užrėkė brolis ant manęs. - Niekada to nenorėk!

Nieko nesakiau, tiesiog įsikibau Aleksandrui į krūtinę ir pradėjau verkt. Jis mane ramino gal dešimt minučių, kol supratau, kad mes galim pavėluot.

- Važiuojam. - valydamasi ašaras tariau.

Mokykloje mane pasitiko keisti žvilgsniai. Nuėjusi prie klasės sulaukiau priešiškų klasiokų žvilgsnių ir labiausiai sugluminusį - Manto pasišlykštėjimo žvilgsnį. Turbūt jis žino. Bet kuo jam šlykštėtis? Pats turi savo gyvenimą, mes išsiskyrę ir beje, aš su Dominyku tik laižiausi. Prie manęs pribėgo Titas.

- Prisidirbai. - griežtai tarė jis man.

- Ta prasme? - paklausiau tyliai.

- Gali paaiškint, kaip tu permiegojai su tuo dvyliktoku? - tyliai paklausė.

- Ką?! - užrėkiau ant jo. - Kas taip prisvaigo?!

- Gitana. - atsakė jis tyliai.

Nieko nelaukiau, dabar man reikėjo pasikalbėt su Dominyku. Greitai nuėjau iki jo klasės ir keli jo klasiokai ūžt pradėjo. Ignoravau tai ir nusitempiau kiek atokiau Dominyką.

- Klausyk, tarp mūsų vakar kas buvo?

- Mes tik lai..

- Būtent. Gitana prikūrė, kad mes permiegojom. - pranešiau.

- Tu čia rimtai? - nustebęs paklausė.

- Ne, kaip visada prikolinu. - pasakiau ir grįžau į antrą aukštą.

Priėjusi prie klasės, nuėjau ant palangės, prie kurios visuomet galima rasti Gitaną su Leila. Tik Leilos nebuvo. Priėjus prie Gitanos, pagriebiau jai už plaukų ir parverčiau ant šaltų koridoriaus grindų. Ji pradėjo rėkt.

- Kas tau darosi, psiche tu?!

- Aš psichė?! Aš nekuriu nesąmonių, kad tu su kažkuo miegi! - rėkiau. - Pati koreisi Neilui ant sprando ir nieko nežinodama knisi protą?!

- Aš.. - numykė ji ir nutilo.

- Ką, dabar jau nežinai ką sakyt?! - rėkiau ant viso aukšto. - Taip, buvau girta kaip tapkė, taip, laižiausi su Dominyku, bet žinai - laižymasis nėra seksas, žiurke tu!

Ji tylėjo ir pravirko. Pakėliau ją nuo grindų ir tyliai sumurmėjau.

- Dabar išsrebi visą šitą košę, nes patikėk, Neilą taip prieš tave nustatysiu, kad nebe..

- Gerai, tik nereikia, viskas bus čiki piki. - pertraukė ji mane.

Tada paleidau ją. Žvilgtelėjau į Mantą. Jo akys klaidžiojo tai į mane, tai į Gitaną. Jis buvo pasimetęs. Bet ir žinodamas, kad aš taip negalėčiau net girčiausia būdama taip pasielgt - jis ja patikėjo. Pažiūrėjau į jį su paniekos žvilgsniu ir pasiėmus daiktus nuėjau į mokyklos rūsį. Nuėjau į kampą, kuriame retai kas būna ir atsisėdus ant grindų pradėjau verkt. Vėl. Jaučiuosi beprotiškai vieniša. Geriausia draugė su manim bus tik rytoj, mano meilė tiki nebūtais dalykais.. Žvilgtelėjau į peršautą ranką. Galėjo mane tada nužudyt. Nereikėtų to kentėt. Nuskambėjo skambutis, o aš nesiruošiau net pajudėt iš vietos. Dešimt. Penkiolika minučių, kol išgirdau kažkieno balsą pirmame aukšte.

- Ji turėtų būt kažkur čia, prieš pat skambutį mačiau ją. Dina!

Tai Aleksandro balsas.

- Dina! - pasigirdo kitas balsas.

Dominykas? Po velniais, ką jis dar čia daro. Nenoriu, kad mane kas rastų. Pakilau nuo žemės ir pasiėmus daiktus tyliai nuėjau prie laiptų, kurie turėjo vest į pirmą aukštą ir prie paradinių durų. Jie mane išgirdo ir aš moviau pro duris. Pradėjau begt kaip tik galėjau ir po kelių akimirkų apsisukus mačiau, kad jie mane vejasi. Bėgau toliau, nežinodama kur. Dar kartą apsisukau. Jie vis artėjo. Tada kažkieno rankos mane sugavo ir aš staigiai apsisukau.

Rodyk draugams

8 Comments

Kai nubėgau maždaug pusę kelio sustojau. Pavargau. Pradėjo skaudėt žaizdą. Kiek pailsėjus vėl pasileidau bėgt. Telefonas vibravo ir vibravo, tačiau man nerūpėjo. Mintys sukosi dabar tik apie kraujuojančią mano ranką. Po kokių penkių minučių jau buvau ligoninėj ir bėgiojau po ligoninę tol, kol radau seselę, kuri man ištraukė kulką.

- Atsiprašau, - pabaksnodama tariau ir ji atsisuko. - Jūs man vakar traukėt kulką ir bintavot ranką, o dabar ji tiesiog labai smarkiai kraujuoja.

- Gerai, eime į kabinetą. - rimtai paliepė.

Atsisedau ant kėdės, kuri buvo prie stalo apkrauto popieriais. Seselė nuėmė bintą ir pridėjo šlapią skudurėlį, nuo kurio suklikau. Pradėjo labai perštėt.

- Pakentėk. - prašė ji, o aš linktelėjau.

Man vis vibravo telefonas ir su laisva ranka išsitraukiau jį iš kišenės. Septynios žinutės. Viena nuo Neilo, keturios nuo Tito ir dvi nuo Manto. Neilas: “Kur bėgi? ;p”. Parašiau, kad į ligoninę. Titas: “Tau viskas gerai?”; “Kaip ranka?”‘ “Kas tave peršovė?” ir “Atrašyk, kai galėsi.” Parašiau, jog man viskas gerai, o rankai nieko baisaus. Mantas: “Tau nuo auklėtojos bus blogai.” ir “Kas rankai? Gerai viskas?” Parašiau, jog man nesvarbu ir kad nežinau kas mano rankai.

- Gali būt, kad reikės siūt, nes tau kraujas nenustoja bėgęs. Tai šiek tiek keista. - tarė suglumus seselė.

- Tai ką man dabar daryt? - paklausiau.

- Pakviesiu daktarą, jis tau susiųs žaizdą. - pasakė ir išėjo.

Laikiau tą patį skudurėlį prispaustą prie žaizdos. Jis greitai taip pat nusidažė mano krauju.

Po pusvalandžio man jau buvo susiūta žaizda. Beveik neskaudėjo, nes buvo suleidę nuskausminamų. Išėjau iš kabineto ir nežinojau, ar verta grįžt į mokyklą. Tada pamačiau, jog mano daiktai ten liko. Dabar mokykloje pertrauka, tad paskambinau Aleksandrui.

- Kas yra? - atsiliepęs paklausė.

- Paimk iš mano klasės mano daiktus ir parvežk po pamokų namo. Ačiū. - tariau.

- Tai kur tu?

- Einu iš ligoninės. Man siuvo ranką. Gerai, iki. Myliu, bučiuoju. - padėjau ragelį po šių žodžių.

Nebuvau pasiėmus netgi striukės, tad buvo labai labai šalta. Paskubomis parėjau namo. Išsiviriau kavos ir nužingsniavau į savo kambarį. Įsijungiau kompiuterį. Žinoma, prie Skype buvo prisijungus tik Dim. Ir ji iš karto man parašė.

[12:51:16] Deimantė.*: Ne per anksti namie? :D*

[12:51:58] Dina.: Per anksti, o ką? ;D*

[12:52:36] Deimantė.*: Nieko. Tai kodėl ne mokykloj? *

[12:53:06] Dina.: Pabėgau iš matematikos. Ai, vėliau ateisiu tavęs aplankyt ir papasakosiu. Iki. :)*

Nemačiau, ką ji atrašė, nes atsijungiau. Dabar su niekuo nenorėjau bendraut. Jaučiu, kad kuo toliau, tuo labiau tampu uždaresnė. Jaučiuosi, lyg iš vidaus būčiau tuščia. Galbūt tai dėl Manto, nors ne taip jau ir blogai dabar be jo.

Iki to laiko, kol grįžo Aleksandras iš mokyklos buvau nuėjus pas Dim. Papasakojau jai viską. Rytoj ją išleidžia.

Aleksandras įlėkė į mano kambarį kaip vėjas koks.

- Kas buvo rankai? - paklausė susinervinęs ir padėdamas mano daiktus prie lovos.

- Per pamoką kraujas pradėjo sunktis per bliuskę ir išbėgau iš pamokos. - atsakiau ramiai.

- Gerai viskas dabar? - paklausė.

- Taip. - šyptelėjau.

Tada jis išėjo iš mano kambario. Likau viena ir vėl pradėjau galvot apie Mantą. Kur jis dabar, ką jis veikia, su kuo jis.. Kaip jis jaučiasi, kai manęs nėra šalia?.. Ech. Kad ir kaip bebūtų, keista, kad jo nėra šalia, kad negirdžiu jo balso, nematau jo žalių ir spindinčių iš laimės akių, nejaučiu jo rankų ant savo pilvo ir panašiai. Tada suskambo mano telefonas. Neilas. Pakėliau.

- Klausau?

- Ką darai? - paklausė jis.

- Nieko gero, guliu o tu?

- Irgi. Tai jeigu vis dar nori, ateik prie parko 17 valandą. - tarė jis.

- Būsiu.

Jis padėjo ragelį, o aš pažiūrėjau į laikrodį. Turiu valandą. Pradėjau ruoštis. Apsirengiau šiltai ir patogiai. Nuėjau į apačią pasiimt vandens ir išgėriau vaistus.

- Kur keliausi? - paklausė mama.

- Pasivaikščiot. - atsakiau.

- Su kuo?

- Nepažįsti. - šyptelėjau ir nuėjau į savo kambarį.

Atsisėdau ant savo lovos ir laukiau, kol ateis metas išeit. Visą laiką, žinoma, pragalvojau vėl apie jį. Vėl apie Mantą. Vėl.. Suvibravo telefonas. Neilas: “Išeik jau.” Nieko neatrašiau ir nusileidau apačion. Apsiaviau batus ir pasakius, kad grįšiu šiandien išėjau iš namų. Lauke su kiekviena diena darėsi vis šalčiau. Sniego vis daugėjo, o dangus su kiekviena diena vis tamsėja. Dabar einu link parko, snaigės krenta ant veido, šaltis gniaužia kvapą. Po dešimties minučių kelio, parke pamatau grupelę vaikinų, Karoliną ir Gitaną. Karolina pribėga prie manęs ir apsikabina. Tai šiek tiek pralinksmina. O dar didesnę laimę man teikia persikreipęs Gitanos veidas. Tada priėjom su Karolina prie visų.

- O, tu jau čia. - nusišypsojo Neilas.

- Kaip matai. - atsakiau.

Čia buvo septyni žmonės. Neilą įskaitant - keturi vaikinai, aš, Karolina ir Gitana. Vaikinai atėjo prie manęs, turbūt susipažint.

- Sveika, - pasisveikino aukštas šviesiaplaukis tiesdamas ranką. - Aš Lukas.

- Dina. - paspaudžiau ranką.

- Aš esu Gytis. - pasisveikino kitas, tik šis yra tamsiai rudų plaukų ir iš tolo šviečiančių žydrų akių.

Tačiau labiausiai mano dėmesį atkreipė paskutinis likęs, kuris turėtų tuojau pasisveikint. Tai juodų, gana trumpų plaukų vaikinas, su rudomis akimis kurios atrodo beveik juodos. Jis aukštas ir iš ties labai gražus. Tada jis ir priėjo ir jau tiesė ranką pasisveikint.

- Dominykas. - šypsodamasis prisistatė.

- Dina. - spausdama ranką atsakiau ir taip pat nusišypsojau.

Neilas mus nusivedė pas save, kadangi jis minėjo, kad bus tris dienas vienas namuose. Įsitaisėm visi sveitainėj, o Neilas paleido muziką. Iš kažkur išsitraukė du 0,7l talpos degtinės butelius ir kaip jau supratau - prasidėjo vakarėlis.

Rodyk draugams

9 Comments

Atsisėdau ant lovos, kurioje miegojo mama. Po kelių akimirkų ji sėdėjo priešais mane.

- Na, tai pasakok. - paraginau.

- Gerai, bet apie tai neturi niekas sužinot, supratai? - paklausė mama.

- Aha.

Iš jos veido matėsi, kad ji šiek tiek jaudinosi. Buvo keista matyt tai jos veide.

- Viskas įvyko praėjus savaitei nuo to, kai grįžau į Lietuvą. Gyvenau Vilniuje, gana netoli nuo Simonos namų. Kai ėjau vakare į parduotuvę, mane susistabdė Tomas. Galvojau, kad palaikys tavimi, tačiau jis mane atpažino. Šiek tiek išsigandau, tačiau jis pakvietė mane išgert. Tas išgėrimas virto nusigėrimu. Mes nuėjome pas mane, nes gyvenau viena ir.. - nutilo ji. - Permiegojom.

- Oho. - nustebus tariau. - Ir kas tada?

- Prieš savaitę sužinojau, kad laukiuos. - tvirtai, bet tyliai prisipažino mama.

Tada aš nutilau. Likau be žodžių. Nieko nesakius greitai pakilau nuo lovos ir nuėjau į savo kambarį. Jaučiuosi priblokšta. Atsisėdau ant lovos. taip prasėdėjau kažkiek laiko, kol atgavau amą. Mano mama laukiasi. Nuo Tomo. Viršūnė.. Kai atsipeikėjau, jau beveik miegojau sėdėdama. Neturėjau jėgų ir noro kažką daryt, tad tik nusiaviau batelius ir kritau miegot.

Mane pakėlė Aleksandras. Labai muisčiausi, vijau jį iš čia, bet jis niekur nedingo ir toliau žadino mane.

- Ko reik? - paklausiau.

- Į mokyklą laikas. - atsakė.

Tada akys pačios atsimerkė. Tiksliai - man jau metas grįžt į mokyklą. Praleidau jau gal dvi ar tris dienas. Bet minusas tame, kad nenoriu matyt Manto. Dabar tiesiog norėtūsi jį pamiršt. Gal tai ir laikina, tačiau manau, jog taip būtų geriau. Tiek jam, tiek man. Ir šiaip - visiems. Man jau pakanka šitų nesąmonių.. O mano ir Manto jausmai ir ryšiai amžinai liks sutepti krauju. Žinau, kad ilgainiui suprasiu, jog negaliu gyvent be jo, tačiau stengsiuos su tuo kovot. Esu pasiryžus netgi su Neilu kažką vėl pradėt. Šiandien dar reikės aplankyt Dim. Tiek jai papasakot turiu.. Tik kaip ir mama prašė - tylėsiu apie jos nėštumą. Tai jos reikalas.

Išlipau iš lovos ir atsidarius spintą galvojau, ką apsirengt. Išsitraukiau šviesiai mėlynus aptemptus džinsus, juodą ilgą bliuskę su rankovėm. Užsidėjau auskarus ir nuėjau į vonią. Išsivaliau dantis, nusiprausiau veidą, ir susišukavau. Tada susidėjau knygas ir nulipau apačion pavalgyt. Po dešimties minučių jau buvau Aleksandro automobilyje. Matėsi, kad jis kaip ir aš - nepasiruošęs dar eit į mokyklą, tačiau daugiau pamokų nelabai praleist ir galim. Aleksandrui paskutinieji metai, reikia po truputį ruoštis egzaminams. Į kuprinę įsidėjau vaistus nuo skausmo, nes man juos reikia gert 11 valandą ryto. Važiuojant į mokyklą tylą nutraukė Aleksandras.

- Atrodai nuvargus. - besijuokdamas pasakė.

- Kaip atrodau, taip ir jaučiuosi. Tu ir ne ką geriau atrodai, nesijaudink. - atsakiau.

- Nuotaika prasta?

- Mhm.

- Dėl ko išsiskyrėt? - lyg nujausdamas paklausė. Aš nusijuokiau.

- Po viso to aš tiesiog negaliu būt su juo. Man reikia laiko.. Nes jaučiuosi kalta dėl Tomo mirties, jaučiuos kalta dėl Marijos skausmo ir dėl visko. Noriu pamiršt viską kuo greičiau ir tęst gyvenimą kaip ir seniau. - atsidusau.

- Suprantu. - švelniai tarė brolis.

Aleksandras kaip visuomet mane palydėdavo iki antro aukšto ir atsisveikinęs nueidavo savo keliais. Iš pradžių jaudinaus, nenorėjau eit prie klasės, bet nuėjau. Kaip visada - beveik visa klasė buvo susirinkus. Pasisveikinau su visais išskyrus Gitaną, žinoma. Leilą taip pat. Netgi Mantui ištiesiau ranką, o jis tuo pasinaudojo ir nusitempė mane toliau.

- Tai.. Viskas baigta? - paklausė jis susijaudinęs.

- Taip. Kolkas taip. - atsakiau.

- Lauksiu tavęs iki tol, kol suprasi, jog tu nekalta dėl nieko. Visuomet tavęs lauksiu. - paliesdamas delnu mano skruostą tarė Mantas.

Tada patraukiau jo ranką sau nuo veido.

- Nemanau. - šaltai pasakiau ir nuėjau atgal ir atsisėdus ant suoliuko laukiau skambučio.

Mantas išėjo iš antro aukšto. Žinoma, Leila iš paskos nuėjo. Gitana liko stovėt prie palangės ir stebėjo mane. Aš kalbėjau su klasioku, Titu. Jis iš ties mielas ir yra gražus. Normaliausias vaikinas iš mano klasės. Po Manto. Nors ir skaudu pripažint, bet nemanau, kad aš jį iš tiesų kada nors pamiršiu. Jis man visuomet bus geriausias. Bet kokioje srityje. Buvo likę gal penkios minutės iki skambučio. Mantas jau sėdėjo ant suoliuko, kuris buvo priešais mane ir žiūrėjo. Tada prisiminiau Neilą. Titas kažką kalbėjo, o aš staigiai pakilau nuo suoliuko ir pradėjau eit antru aukštu.

- Dina, kur eini? - garsiai paklausė Titas. Atsisukau.

- Palauk, man reikia iki Neilo. - taip pat garsiai atsakiau.

Akies kampu žvilgtelėjau į Mantą, o po to į Gitaną. Jie žiūrėjo į mane perkreiptais veidais. O aš greitai ėjau antru aukštu ir užlipau laiptais į trečiąjį. Tada jį susiradau.

- O, kokie žmonės. - nusijuokė Neilas.

- Ateik čia, kol dar nepersigalvojau. - pareiškiau ir jis iš kart atėjo. - Šiandien po pamokų užsiėmęs tu?

- Šiek tiek. Eisiu su draugais, o ką? - paklausė.

- Nieko, norėjau susitikt. Man dabar reikia gero draugo ir manau, kad tavim dar bent kiek įmanoma pasitikėt.

- Tai eik su manim. Supažindinsiu su visais, prasiblaškysi.  - šyptelėjo jis.

- Susirašysim. - atsakiau ir nuėjau atgal prie klasės.

Kaip tik tuo metu suskambo skambutis. Manęs Titas klausė, ko man reikėjo iš Neilo, pasakiau, kad iškeikt ir tiek. Pasiūliau jam per pamokas sėdėt su manim ir jis sutiko. Tačiau, per matematiką visvien teko sėdėt su Mantu. Per matematiką prie manęs prisikabino auklėtoja.

- Dina, žiūriu pradedi praleidinėt pamokas. - šiurkščiai pasakė auklėtoja.

- Turiu savų priežasčių. - atsakiau.

- Kažin kokių? Nes man reikia pateisinimo, dėl nebuvimo. - pašaipiai tarė.

- Gulėjau ligoninėj.

- Dėl ko? - klausinėjo toliau.

- Nemanot, kad tai ne jūsų reikalas? - paklausiau.

- Ne, nemanau. - atkirto ir tada aš susinervinau.

Mantas bakstelėjo man į šoną ir atsisukau į jį. Man vos laikė nervai. Vos neaprėkiau jo.

- Nereikia, pasakyk, kad esi peršauta. - tyliai burbtelėjo.

Tada nusisukau nuo jo.

- Tai gal jau atsakysi, kas buvo? - paklausė vėl auklėtoja.

- Mane peršovė. - atsakiau ir visa klasė nutilo.

- Parodyk. - paliepė auklėtoja.

Atsistojau ir nuėjau pas auklėtoją. Atsiraitojau rankovę šiaip ne taip ir parodžiau ranką. Tik pati nustebau, nes bintas buvo visas nusidažęs raudona spalva - mano krauju. Šiek tiek išsigandau ir jau ėjau link išėjimo.

- Kur keliauji? - paklausė auklėtoja.

- Į ligoninę. - užtrenkdama duris iš kitos pusės surikau.

Ligoninė buvo gal 15 minučių kelio nuo mokyklos, tad pasileidau bėgt.

Rodyk draugams

7 Comments

Atsibudau erdviame kabinete. Pirmas jausmas, kurį pajutau - skausmas. Taigi, atsibudau tada, kai man traukė kulką iš rankos.

- Auč! - surikau.

- Pakentėkit. - maloniai paprašė seselė.

Laikiau suspaudus kitą kumštį, kad vėl neužrėkčiau. Kai ištraukė kulką, man tą vietą subintavo. Išrašė vaistų, kad greičiau gytų ir aš padėkojus išėjau iš kabineto. Už durų stovėjo Elena su Aleksandru. Apsikabinau Aleksandrą.

- Tu nežinai, kaip aš buvau persigandus. - sumurmėjau.

- Žinau.

Tada mane apsikabino teta ir prašė daugiau taip nedaryt. Nieko negaliu pažadėt, nes jeigu ir reikėtų aukot gyvybę dėl kurio nors iš šeimos, arba dėl Manto su Marija - aš ją paaukočiau.

- Kaip Lina? Marija? Mantas? - klausinėjau.

- Lina namuose, miega. Su ja Tadas. Marija nenustoja verkus, o Mantas nežino kas kaip. Jis labai pasimetęs. - murmėjo Elena.

Jaučiuosi keistai. Dėl Marijos ir Manto šiek tiek slegia kaltės jausmas. Galbūt todėl, kad jeigu nebūčiau šovus Tomui į koją - jis dabar būtų gyvas, o mano mama iš tikro mirus. Bet yra kaip yra.

- O mama kur? - paklausiau.

- Dar negrįžus. - atsakė Aleksandras.

Kiek dar pabuvus su broliu ir teta išėjau. Norėjau nueit pas Mantą su Marija, o po to namo, nes buvau tikrai pavargus. Išsikviečiau taksi. Dabar kažkur 23 valanda. Po pusvalandžio buvau prie Manto namų. Paskambinau į duris. Jas atidarė Simona.

- Ko tau čia reikia? - šiurkščiai paklausė.

- Ne pas tave atėjau, nesijaudink. - atkirtau ir pati įėjau į vidų.

- Ne per daug sau leidi? - užcypė ji.

- O tu sau? - nueidama paklausiau.

Nuėjau į Manto kambarį. Jis sėdėjo apsikabinęs Mariją, kuri verkė. Jai skaudėjo dėl Tomo mirties.

- Sveiki. - tyliai tariau. Jie atsisuko.

- Sveika. - atsakė Mantas. - Kaip tu?

- Ne kaip. O tu?

- Nežinau. Kaip ranka? - paklausė.

- Skauda. Kaip tu, Marija? - paklausiau.

Ji nieko neatsakė, tik atbėgo pas mane ir apsikabino. Ji palietė mano ranką, ir man suskaudo. Tada ji atsitraukė nuo manęs.

- Atsiprašau. - pasimetus tarė. - Labai sužeidžiau?

- Ne. - nusišypsojau jai ir apkabinau ją.

Kažkur iki vidurnakčio kalbėjom tryse, Marija apsiramino ir šiek tiek pralinksmėjo. Aš nusprendžiau eiti namo, o Mantas mane lydėjo. Visą kelią iki mano namų Mantas mane buvo apsikabinęs per liemenį. Iš pradžių sustojau prie parko.

- Gali jau eit namo, tau nebūtina manęs lydėt. - pasakiau.

- Būtina. Dabar jaučiu perdėtą rūpestingumą tau. Gi mano tėvas galėjo tave nužudyt. Mačiau, kaip kulka tau smigo į ranką. Atrodė, kad pats jaučiau tą kulką. Tik ne rankoje, o širdyje. - prisitraukdamas mane arčiau savęs pasakė Mantas.

Tada mane pabučiavo. Tada atsitraukiau.

- Bet per mane - tu netekai tėvo. - apsisukau ir pradėjau eit viena link savo namų.

- Palauk! - rėkė Mantas.

- Mane slegia kaltė, aš negaliu. - tariau garsiai.

- Tu nekalta, kad mano tėvas kėlė mūsų gyvybėms pavojų!

- Kalta! Viskas prasidėjo dėl manęs. Viskas ir baigsis dėl mano kaltės! - neatsisukdama šaukiau ir toliau ėjau.

- Dina!

- Palik mane ramybėj! Man tiesiog reikia susidėliot tinkamai savo gyvenimą!

Tada nieko daugiau nebesiklausiau, o pabėgau. Iš akių ridenosi ašaros. Žinau, kad mano paskirtis dabar - skaudint. Aš to nenorėdama tai darau. Įskaudinau Mantą ir Mariją, išgąsdinau Eleną, tėvą ir netgi mamą. Dėl mano kaltės buvo pagrobtas Aleksandras su Lina, dėl mano kaltės mirė Tomas, dėl mano kaltės buvo šauta į Mariją, dėl mano kaltės viskas! Tai sunkina man gyvenimą. Parbėgau namo. Viduje radau mamą, tėvą, Eleną ir Aleksandrą.

- Kas tau? - paklausė mama.

- Nieko. Dabar jau manau, kad gali papasakot viską. - pasakiau.

- Taip. Eime į svetainę.

Nuėję atsisėdome ir laukėme, kol iš tualeto ateis mama. Po kiek laiko grįžus ji prisėdo prie mūsų.

- Tai klauskit, ką norit žinot.

- Gerai. Kur buvai tuos trylika metų? - paklausiau.

- Gyvenau Italijoje. Per avariją man buvo sutrenktos smegenys, tad praradau atmintį. Neradę mano kūno, kaip pasakojo man, visi palaikė mane mirusia. Atmintį atgavau Italijoje, likus savaitei iki tos dienos, kai šoviau į Mariją.

- Ką tu veikei Italijoj? - paklausė Elena.

- Gyvenau. Vyras kuris mane išgelbėjo per avariją čia viešėjo, tada mane išsivežė su savim. Po poros metų mes susituokėm. Maniau, kad savo vyrą mylėjau, tačiau tai pasibaigė likus keliems mėnesiams iki atminties grįžimo. Sekančią dieną po to, kai atsiminiau viską - pabėgau nuo vyro iš Italijos. dabar turbūt esu ieškoma. - pasakojo mama.

- Am, tai tu nuo savo vyro per tuos vienuoliką berods metų neturi vaikų? - paklausė Aleksandras.

- Ne, aš visą laiką po tų naktų gerdavau tabletes, kad nepastočiau. - atsakė mama.

- Kodėl? - paklausiau.

- Nelabai norėjau vaiko nuo jo. Jis yra labai griežtas. Būdavo laikas, kai jis mane net mušdavo.

- Niekšas. - sumurmėjo Elena. - Karina, paaiškink, kodėl tu nuo vaikystės tokia žiauri, savanaudė?

- Elena, nei tu, nei mama nežinojot šito. Tėvas mane mušdavo, kartą vos neišprievartavo. Tada spėjai namo grįžt tu. Tai mane paveikė, tada pabėgau iš namų būdama šešiolikos.

Kai mama pasakojo visą tai, jos akyse kaupėsi ašaros. Buvo skaudu žinot, kad mano mama taip kentėjo, gal dar ir dabar kenčia.

- Mama, o ką tau padarytų tavo vyras, jeigu tave čia rastų? - paklausiau.

- Jis mane paliktų to nenorėdamas. - atsakė ji.

- Kodėl? - paklausiau.

- Yra priežasčių. Bet jis gali tave laisvai sumaišyt su manim ir tave išsivežt. Jeigu jis tave rastų..

- Tai jis nežino, kad tu turi dar du vaikus? - paklausė Aleksandras.

- Ne. - atsakė mama.

Dar kiek pasikalbėję visi išsiskirstėm. Lipome į antrą aukštą. Kai nieko nebebuvo aplinkui sustabdžiau mamą.

- Kas yra? - paklausė ji manęs.

- Kokia ta priežastis, dėl kurios tave tavo vyras nenorėdamas paliks? - paklausiau įtariai.

- Ateik į mano kambarį, papasakosiu. - atidarius duris tarė mama ir aš įėjau.

Rodyk draugams

11 Comments

Atėjo ta akimirka, kai sustojome prie miško. Mano telefonas pradėjo vibruot. Pasižiūrėjau. Turbūt negirdėjau, nes buvo praleisti 6 skambučiai. 2 nuo Elenos ir 4 nuo Manto. Taip pat radau gal 10 SMS žinučių. Jose buvo maldaujama sugrįžt. Išjungiau telefoną.

- Eini? - paklausė mama.

- A, taip.

Išlipau iš automobilio. Aplink nebuvo matyt jokio apleisto pastato. Turbūt jis iš tikro yra pačioje miško gilumoje.

- Dabar reikės nemažai eit. - perspėjo mama.

- Matosi. - pasakė Marija.

Mes pradėjome eiti. Po kažkiek laiko mama sustojo. Aš jau buvau šiek tiek pavargus, o ir bateliai eit nepadėjo. Marija taip pat pusę kelio skundėsi, kad jai skauda kojas ar panašiai. Buvo tamsu, ir kelis kartus vos nenukritau užkliuvus už šakos.

- Aš liksiu čia, manau, kad matot namą, nes dar ne taip tamsu. - pasakė mama.

- Matom. Einam, Marija. - paimdama ją už rankos pasakiau.

- Aha.

Po dešimt minučių buvome vietoje. Tai buvo apgriuvęs betoninis namas, kuriame buvo vienas langas. Na kolkas tik vieną matau. Apglėbiau Mariją per pečius aplink kaklą ir pasiėmus ginklą - įrėmiau jai į smilkinį. Mes lėtai pradėjom eit. Marija dirbtinai apsiverkė.

- Išspirk duris. - tyliai sušnabždėjau jai. Ji išspyrė.

Kolkas buvome visiškai mirtinoje tyloje.

- Nebijok, Tomai, čia aš - Karina! - garsiai sušukau.

Buvo keista prisistatyt savo mamos vardu, tačiau dabar nebuvo kitos išeities. Toliau su Marija vaikščiojau po pastatą, po jo kambarius. Kažkuriame namo kambaryje radau Aleksandrą ir Linutę. Aleksandro veidą “puošė” pridžiūvęs kraujas, o Lina gulėjo be sąmonės.

- Jai viskas gerai? - paklausiau.

- Aha. Dina, ką čia.. - lemeno Aleksandras, tačiau iš kambario priekio pasirodė Tomas.

- Karina.. - pažiūrėjęs į mane tarė rankoje laikydamas peilį. - Marija?!

- Tėti.. - verkdama rėkė ji.

- Tylėk! - užrėkiau ant jos. - Labas, Tomai.

- Paleisk mano dukrą! - rėkė jis ant manęs.

- Paleisčiau, - viliojančiai kalbėjau. - Tik tada, kai mano sūnus ir jo kita sesė bus laisvi.

Giliai širdyje manęs vos neištiko panikos priepolis, nes aš žiauriai bijojau. Ne tik dėl šiame name esančių žmonių gyvybių, tačiau dar ir dėl to, kad nesusimaučiau. Jis gali suprast, kad aš esu Dina. Arba kitaip - taip pat kaip mama atrodanti Karina antroji. Tada Tomas atrakino spyną nuo grandinių, supančių brolio ir sesės kūnus ir pakėlė Aleksandrą. Pasistatė jį prieš save ir prispaudė peilį jam prie kaklo.

- Arba nuleidi pistoletą ir išleidi mano dukrą, arba tavo pirmagimis mirs. - pagrąsino jis.

Nežinojau ką daryt, tiesiog išmečiau ginklą iš rankų, paleidau Mariją, tačiau jai stiprokai trenkiau. Ji krito ant žemės. Tomas paleido Aleksandrą ir nubėgo prie Marijos. O aš prie brolio.

- Tau viskas gerai? - tyliai paklausiau.

- Taip, o tau?

- Kolkas irgi. - atsakiau.

- Atsargiai! - suriko jis ir aš buvau stumtelėta į šoną.

Pasižiūrėjau į Tomą smerkiančiu žvilgsniu ir pradėjau šaukt ant jo.

- Biškį gerbk mane!

- Tu neverta pagarbos vien už mano sudaužytą širdį, kuri kraujuoja iki dabar. - artėdamas link manęs ramiai sakė. - Dabar, man tereikia jaunosios tavo kopijos ir jūs būsit mano…

- Kokia dar kopija, mielasis? Esu tokia vienintelė.

- Nemeluok! - užrėkė ir trenkė man antausį, nuo kurio vos neparvirtau.

Tada jis mane apsuko taip, kad jo nugara būtų atsukta į duris, kaip ir mama norėjo. Jis prirėmė mane prie sienos ir sugriebė už kaklo. Stengiausi neuždust, nors kvėpuot darėsi vis sunkiau.

- Di.. Mama! - rėkė Aleksandras. - Paleisk ją!

- Tu iš viso patylėk, supratai?! - užstaugė vėl Tomas.

Tada jis paleido mano kaklą ir aš suklupau, kad atgaučiau kvėpavimą. Giliai kvėpavau ir po kelių minučių vėl atsistojau. Vos pakilau ir Tomas mane prispaudė prie sienos ir pradėjo bučiuot mano veidą, kaklą, lūpas. Prisiminiau mamos žodžius ir leidausi tam. Buvo beprotiškai šlykštu. Vos neapsiverkiau ir vos sugebėjau neįspirt jam į tarpukojį. Nusukau savo žvilgnį į šoną ir akies kampučiu mačiau mamą. Nežinau, ką ji ruošėsi daryt, bet tyliai maldavau, kad tai padarytų kuo greičiau, nes tuoj apsivemsiu. Jis pradėjo grabalioti mane. Jau ruošiausi rėkt, tačiau jis buvo atplėštas nuo manęs. Mama prispaudė jo kaklą su panašia grandine, kuria buvo surišti Lina su Aleksandru. Ji timptelėjo jį atgal spausdama jo gerklę. Žvilgtelėjau į Aleksandrą, jo akys buvo ašarotos ir pasimetusios. Pribėgau prie jo.

- Kuri yra kuri? - paklausė jis.

- Aš esu Dina. - atsakiau tyliai.

Tada pasigirdo mamos riksmas. Į kambarį įbėgo Marija. Ji stovėjo tarpduryje su Mantu. Pažiūrėjau į ją smerkiančiu žvilgsniu, o Mantas stengėsi susigaudyt, kas vyksta. Tada pažiūrėjau į mamą. Tomas smaugė jį. Galvojau ką daryt, tada nusiaviau batelius ir apibėgau kambarį. Atsiradau netoli Marijos ir Manto. Pasiėmiau pistoletą.

- Marija, aš tave užmušiu. - pasakiau gal garsiai ir pažiūrėjau į Mantą. Jis buvo išsigandęs. O Marija tylėjo.

Grįžau atgal, prie Aleksandro ir nusitaikiau į Tomą. Kitos išeities nebuvo. Tada paleidau kulką jam į koją. Po kelių akimirkų, nežinia iš kur, Tomas taip pat išsitraukė ginklą, atsisuko į mane ir pasigirdo šūvis. Kulka įsmigo man į ranką. Iš pradžių suklykiau, nes skaudėjo. Po to jau mačiau, kad mama spyrė jam ir paėmus jo peilį dūrė jam į širdį. Jis nerėkė, tačiau pasimuistęs ištarė paskutinį žodį “Karina.” ir parkrito ant žemės.  Iš kito kambario galo girdėjau riksmus.

- Dina! - rėkė Marija, Mantas ir Aleksandras vienu metu.

- Ką? - atsakiau.

Tada Mantas pribėgo prie manęs.

- Tau viskas gerai? - paklausė apkabindamas mane Mantas.

- Neskaitant to, kad turėjau apsimest savo motina, tiką mačiau kaip nužudė tavo tėvą ir dar, kad esu peršauta, tai taip - man tikrai viskas gerai. - atsakiau.

- Ei! - suriko mama. - Dinkit iš čia, aš susitvarkysiu su kūnu.

Žvilgtelėjau į Mariją, jos veidą plovė ašaros. Pasakiau Mantui, kad pasirūpintų ja, o aš padėjau atsistot Aleksandrui. Man pradėjo suktis galva ir vos nenugriuvau. Brolis sugavo.

- Gerai jautiesi? - paklausė sunerimęs.

- Ne. Keliaujam, paimk Liną. - tariau tyliai.

Tada jis paėmė ant rankų Liną ir išsinešė, o aš šliaužiau iš paskos. Tada grįžo Mantas ir taip pat mane paėmė ant rankų.

- Viskas baigės, mieloji. - pasakė jis švelniai ir aš tiesiog netekau sąmonės.

Rodyk draugams

8 Comments

- Negaliu patikėt, kad nesusipratau anksčiau.. - trenkdama sau per galvą sumurmėjo mama.

- Apie ką jūs? - paklausė Karolina.

- Tai vieta, kur laikiau ką tik gimusį Mantą. - paaiškino ji.

- O.. - nutęsiau.

Buvau biškį nustebus. Istorija kartojas, tik versija biškį kitokia.

- Gerai, ką darom? - paklausiau.

- Dabar tu perimsi mano charakterio kelis bruožus, ryt nusipirksi pilkus lęšius, viską aptarsim ir keliausim gelbėt tavo sesers ir brolio. - ramiai pasakė mama.

- Bet jis gali gi per langus mus pamatyt. Aišku, jei ten tokie yra. - pagalvojau.

- Langų ten nėra. Tačiau supratęs, kad kas artinasi -  jis gali nusitempt juos į vietą, kurią žinau tik aš ir jis.

- Kokią? - paklausiau.

- Jei reikės, tu ją pamatysi. O dabar, pradedam ruoštis. - šyptelėjo mama.

Nieko nesakiau, tik linktelėjau. Paprašėm Karolinos, kad ji niekam nieko nesakytų apie tai, ką mes su mama ruošiamės daryt. Ji atsisveikinus išėjo. Tada mama geras dvi valandas mane mokė elgtis kaip ji. Išmokau elgtis šiek tiek gundančiai, viliojančiai, tačiau ir žiauriai. Tai netgi man patiko. Tam tikra prasme. Mama mane išmokė, kad reikia pasitikėt savim ir savo jėgom, net kai tai nepadeda, net kai esi beviltiškiausioje situacijoje. Taip ir atėjo naktis. Pasakiau, jog noriu miego ir mama mane paliko. Persirengiau ir visiškai be jėgų nuėjau miegot.

Ryte mane pažadino riksmai iš apačios. Kažkas smarkiai pykosi. Įsirangiau į chalatą ir nuėjau iš karto pažiūrėt, kas vyksta. Pamačiau, kad riejasi Leila ir Marija. Jos ginčinosi dėl Manto ir manęs.

- Leila, ką čia veiki? - garsiai paklausiau.

- Koks tavo reikalas? Kur Mantas?! - rėkė ji.

- Nerėk mano namuose, supratai?! - užstaugiau.

- Tylėk!

Tada aš nulipau apačion ir trenkiau jai. Ji parvirto. Tačiau greitai atsistojo ir kibo man į plaukus. Mes stumdėmės, spardėm viena kitą, o Marija bandė mus atskirt.

- Kas čia darosi? - pribėgęs paklausė Mantas atpėšdamas Leilą nuo manęs.

- Pas tave atėjau, o ta žiurkė man aiškina dar kažką. - nervuotu, tačiau meiliu balsu pasiskundė Leila.

- Oj, kokia vargšė mergytė. Apsiverkt tereikia manau tau. - liūdnai tariau ir iškart nusijuokiau.

Mantas taip pat nusijuokė ir stumtelėjo Leilą priekin.

- Tai ko reikia? - ramiai paklausė.

- Tavęs. - atsakė Leila.

- Na, manau, kad gausi tai ko nori. - viliojančiai pasakė Mantas. Apsimečiau, jog man nerūpi, nors iš tikro negalėjau tuo patikėt.

- Kada? - apsikabindama jį paklausė ta kerėpla.

- Kai būsiu šešios pėdos po žeme. Arba šiaip miręs. - pastumdamas ją atsakė Mantas ir aš pradėjau juoktis.

Ji tik kreivai į mane pasižiūrėjo ir išėjo. Tada Mantas priėjęs prie manęs pabučiavo. Marija leipo iš juoko. Man taip pat pasidarydavo juokinga kai į ją pasižiūrėdavau. Tada nuėjau į savo kambarį, nusiprausiau, susitvarkiau ir apsirengiau. Nulipau apačion, pavalgiau ir susitikau mamą.

- Keliaujam. - tempdama mane už rankos pareiškė.

- Labas rytas ir tau. - linksmai tariau.

- Nėra laiko, reikia viską užbaigt kuo greičiau. - piktai pasakė ji.

- Žinau.

Ji nusitempė mane į Aleksandro mašiną ir mes per dešimt minučių mes privažiavome kažkokį pastatą.

- Kur mes? - paklausiau.

- Eisim pas akių specialistą. Tau reikia lęšių.

Po geros valandos jau turėjau lęšius ir buvau juos įsidėjus. Mano akys atrodė visiškai kaip mamos. Tada išsiėmiau juos ir mes grįžome namo. Visą dieną kartojom dalykus, kurių man gali prireikt. Mama išrinko man savo drabužius, nes mūsų kūnai beveik vienodo dydžio. Kol kitų nebuvo namuose, mama mane padažė, sugarbanojo plaukus. Mes paprašėme pagalbos Marijos. Ji bus mano įkaitė. Įeisiu į tą pastatą įrėmus Marijai į kaktą pistoletą. Žinoma, kuris yra mamos ir yra tas pats, su kuriuo ji šovė į Mariją.

- Pasiruošus? - paklausė mama.

- Taip. Kada vyksim?

- Vakare, nereikia rizikuot, kad mus pamatytų. Dabar paskambink Marijai, kad ateitų. - paprašė ji o pati išėjo iš kambario. Matyt ruoštis. Paskambinau Marijai ir pasakiau, ką sakė mama. Po gero pusvalandžio ji jau buvo čia. Mes šnekučiavomės, kol grįžo į mano kambarį mama. Ji atrodė lyginai taip pat kaip aš.

- Vau. Jūs vienodos. - nusijuokė Marija.

- Taip ir turi būt. - pareiškė mama. Tada padavė man į rankas pistoletą. - Naudok jį tik tada, kai reikės. Čia yra trys kulkos. Jei šausi - neprašauk.

- Stengsiuos. - atsakiau.

Po valandos mes išvažiavome link tos gatvės. Namie palikome raštelį, kad mūsų neieškotų. Mašiną pasistatėm netoli mokyklos. Tuomet mama iš kažkur išsitraukus prisegė prie manęs blakę ir nusiuntė į tą namą. Kai buvome jau prie jo, liepiau Marijai atsistot prie durų, o pati įėjau vidun.

- Tomai? - paklausiau.

Niekas neatsiliepė. Įjungiau šviesą, tačiau joje nieko nemačiau, išskyrus mažą balutę kraujo. Tada išsigandau ir apsidairiau.

- Marija, lauke nieko nėra? - paklausiau.

- Ne, o viduj?

- Ne. - atsakiau. - Mama, jų čia nėra. Mes grįžtam.

Tada išbėgau iš to namo ir griebus už rankos Mariją pasileidau bėgt atgal. Mane ši vieta gąsdina. Po kelių minučių pribėgome mašiną.

- Sėskit, važiuojam. - paliepė mama ir įsėdo į automobilį.

Mes paklausėme jos ir taip pat įsėdom.

- Kur mes važiuojam? - paklausė Marija.

- Žinai tą mišką, prie savo namų? - paklausė mama.

- Taip. - atsakė Marija.

- Tame miške, pačioje jo gilumoje yra apleistas namas. Jie ten ir bus. Nes matyt Tomas suprato, kad Karolina sekė jį. - pareiškė mama.

Aš bijau, nors to ir nerodau. Jaudinuos dėl to, kas nutiks. Tačiau Tomas pats nusprendė, kad jam laikas atsiimt už visą blogį man ir mano šeimai. Artėja keršto valanda. Ir aš nežinau, kas mūsų ten laukia. Kas mirs, o kas liks gyvi.

Rodyk draugams

6 Comments